sūrinis

2 sū́rinis, -ė adj. (1) DŽ, KŽ; M, Rtr 1. Dv skirtas, tinkamas sūriams daryti: Sū́rinis maišelis OG173. Sūrinė skepeta Sv. | Dabar nesū́rinis laikas (rudenį, žiemos pradžioje, kai nėra pieno) Trgn. 2. su sūriu padarytas: Sūrinė mišrainė sp. 3. kuris minta sūriu arba sūryje veisiasi: Sū́rinė erkelė NdŽ. Sūrinė musė kiaušelius į sūrį deda J.Jabl.